Pifo vardas mano gyvenime nuolatos asocijuojasi su mylimiausiu ir jau išėjusiu iš šio pasalio augintiniu. Tai buvo nuostabus kiemsargiukas – draugas, kuris visada išliks mano mintyse. Praėjo jau 15 metų nuo tada, kai jis iškeliavo į vaivorykštės šalį. Jo vardu 2006 metais pasiūliau pavadinti pačią pirmąją savanorišką beglobius gyvūnus gelbėjančią organizaciją Lietuvoje – gyvūnų globos tarnybą „Pifas“. Šis vardas man visuomet bylos apie visas išgelbėtas gyvybes, nors likimas susiklostė taip, kad buvau išstumta iš šios organizacijos, o vėliau dar ir ne vienus metus turėjau aiškintis teismuose, kodėl kitų savo organizacijų pavadinimuose taip pat paminėjau Pifą. Pamanykite tiktai, paprasto šunelio vardas tapo prekiniu ženklu tų žmonių rankose, kurie jo visai nepažinojo, ir kuris jiems buvo visiškai niekas!
Na, bet apie viską nuo pradžių… Daug žmonių norėtų padėti beglobiams gyvūnams. Kiekvienas iš jų galvoja, kaip galėtų padėti vargstantiems šuniukams ir katinukams. Pavyzdžiui, išlošus loterijoje nemažą pinigų sumą, svajoja pastatyti gyvūnų globos namus, nupirkti didelį namą užmiestyje ir ten išvežti visus namų netekusius augintinius, suteikti jiems jaukią pastogę ir rūpintis jų likimu. Taip buvo ir man. Kiekvieną kartą, atėjus vėlyvam rudeniui, o vėliau šaltai žiemai, mane ilgam apleisdavo ramybė. Aš nerasdavau sau vietos nei per žiemos speigus, nei pasirodžius šiltai saulutei. Nuolatos galvodavau ir tapatindavau save su tais gyvūnais, kurie gyvena lauke, ten šąla, badauja ir vis dažniau yra skriaudžiami. Visada kiek įmanydama padėdavau, maitindavau po savo langais, vieną kitą atsinešdavau į namus. Laikui bėgant, atrasdavau jiems naujus mylinčius šeimininkus. Taip bėgo metai.
Vieną dieną, naršydama internete, „Supermamų“ forume, netikėtai radau temą, kurioje po nedideliu tekstuku buvo patalpintos labai graudžios nuotraukos iš Kauno miesto Aleksoto gyvūnų prieglaudos. Į mane iš nuotraukų gailiai ir giliai skverbėsi šunelių žvilgsniai, kurių iki šiol negaliu pamiršti. Jie letenėlėmis atsirėmę į groteles prašėsi pagalbos, o liūdnos ašarotos akytės tarsi sakė: „Mums labai, labai sunku…“ Paveikta tokių vaizdų iškart parašiau žinutės autorei, bandydama tiesti pagalbos ranką. Tą akimirką supratau, kad atėjo laikas imtis realių veiksmų. Tuomet dar nežinojau, kad taip toli nueisiu… Nežinojau, kad kelio atgal jau nebebus, nes pati nebenorėsiu grįžti.
Iš merginos jokio atsakymo taip ir nesulaukiau. Matyt likimas nusprendė, kad jos misija buvo tik pašaukti mane pirmajam beglobių gyvūnų gelbėjimo žingsniui. Kai tik pradėjau vystyti jos sukurtą temą, prie manęs labai greitai prisijungė daugiau žmonių, norinčių padėti gyvūnėliams. Po savaitėlės gražaus bendravimo mes, visi neabejingi entuziastai, nutarėm susitikti ir kartu apsilankyti Aleksoto prieglaudoje.
Kaip tarėm, taip ir padarėm. Aleksoto prieglaudoje susirinko apie septynis žmones – tai ir buvo mūsų pirmasis susirinkimas. Tai, ką pamatėm, neišdils iš atminties tikrai ilgai. Globos namai buvo įsikūrę nedideliame namuke, kurio viduje buvo be galo drėgna ir šalta. Patalpoje, kur laikomi gyvūnai visą parą, mums akimirksniu sušalo kojos. Iš karto ėmė gelti širdį – ką kenčia nelaimingieji gyvūnėliai, kurie ten gyvena ir baigia savo dieneles? Stovėjome jau suaugę žmonės, tačiau kaip vaikai negalėjome sulaikyti ašarų. Aptvarėliuose tupėjo, šlepsėjo daug mažų šunelių. Jie visi buvo šlapi, purvini. Vieni susigūžę ir nualinti ligų, kiti, kurie neseniai čia patekę, judrūs, tačiau visi be galo gailiai verkė. Nesitikėjau, kad gyvūnėliams nesuteikiamos net paprasčiausios gyvenimo sąlygos – reikiama patalpų temperatūra, sausi paklotėliai jiems miegoti (nė nekalbu apie jiems reikalingą meilę ir dėmesį…).
Tą dieną pasiėmėm visus mažylius namo ir išsidalinom, kas kiek galėjo globoti. Aš į namus parsivežiau vieną mažą kalytę, kurią po savaitėlės padovanojau labai gerai šeimai. O toliau viskas vyko kaip toje reklamoje – „Kartą paragavęs, negali sustot!“ Į šią veiklą įsiliejau visa širdimi, tarsi kažkas mane vedė iš aukščiau, tačiau labai jau sunkiu keliu. Kartą nuvažiavusi, jau nebegalėjau sustoti, ir tai tapo mano kiekvieno savaitgalio veiklos prioritetu. Būdavo, kad vos tik sulaukiu laisvų dienų – ir skubu ten, kur esu laukiama bei labai reikalinga. Namie atsirasdavo 4-5 ar net 10 šunelių, dauguma iš jų būdavo ligoti ir reikalaujantys be galo daug dėmesio. Štai taip prasidėjo bemiegės naktys bei kasdieninė slauga – lašelinių statymas, nuolatinis vaistų leidimas, ilgos valandos klinikose.
Išvykos į prieglaudėlę sudomino dar daugiau žmonių. Vis daugiau savanorių atvažiuodavo savaitgaliais susitikti, atsirasdavo ir tokių, kurie irgi pasiimdavo nelaiminguosius pagloboti. Kartu mes judėjome pirmyn. Tie žmonės, kurie globojo paimtus iš prieglaudos šunelius namie, susibūrė į vieningą, padrąsinantį ir palaikantį kolektyvą.
Taip darbuodamiesi ir gelbėdami gyvybes, nusprendėme, kad reikia kurti organizaciją – norėjome rimčiau atrodyti, siekdami atkreipti valdžios institucijų dėmesį į kraupią situaciją gyvūnų prieglaudose. Viešo susirinkimo metu išrinkome dvylikos steigėjų grupę, kurie vėliau ir tapo naujosios organizacijos dalininkais – Ilona Mezenceva, Andriej Mezencev, Irena Ilinauskaitė, Indrė Gustaitė, Judita Antanavičienė, Vesta Auškalnienė, Reda Nareckienė, Diana Savickienė, Diana Suchockaja, Jūratė Musteikytė, Brigita Kymantaitė, Vita Girdvainytė.
Buvome dar visai nepatyrę ir naivūs, todėl kvietėme prisijungti kuo daugiau neabejingųjų – net ir tų, kurie tik gražius žodžius kalbėjo, bet realiai nieko nedarė. Atrodė, kad kuo mūsų bus daugiau – tuo būsime tvirtesni ir stipresni. Sunku, net nejauku prisiminti, ką dėl tų žmonių teko praeiti, pergyventi ir kiek prarasti iki šios dienos.
Ilgai negalėjome sugalvoti pavadinimo būsimai organizacijai, kuris mums visiems patiktų. Aš neabejodama pasiūliau savo buvusio augintinio vardą – “Pifas”. Daug atsirado prieštaraujančių ir nelabai patenkintų tokiu paprastu, bet nuoširdžiu vardu. Dabar net juokas ima, kai pagalvoju, kad tokio vardo niekas nenorėjo dėl to, kad per paprastas ir netiks iš užsieniečių paramos prašant. Buvo ir kitų pasiūlymų, bet vis dėlto sutarėme pasivadinti “Pifu” su prierašu GYVŪNŲ GLOBOS TARNYBA. Su savo vyru Andrejumi turėjome asmeninę verslo svetainę, ją ir paaukojome dėl gyvūnų – perdarėme į www.pifas.lt. Kuriant šią svetainę, įdėjome labai daug meilės, o dar daugiau darbo. Dienomis ir naktimis prie jos dirbome, kad žmonės galėtų patogiai naudotis, skaityti apie tai, ką mes darome. Svarbiausia, kad galėjome daug greičiau dovanoti visus savo išgelbėtus gyvūnėlius, kurių nuolatos daugėjo. Tada dar nežinojau, kad po poros metų dėl savo pasiūlyto pavadinimo bei interneto svetainės turėsiu kovoti.
Susirinkimo metu pasiskirstėme pareigomis ir veiklos sritimis. Visoje šioje komandoje aš buvau pagrindinė vedlė ir iniciatorė, tad visi vieningai nusprendė, kad turėčiau būti organizacijos vadove. O kadangi buvome neilgą laiką pažįstami ir nesuvokėme, su kokiais sunkumais galime susidurti, sutikome su daug kuo, negalvodami apie pasekmes. Visiems viskas tiko, ir nė nenumanėme, kokiomis problemomis tai pasibaigs. Susirinkome vieno tikslo vedini – padėti gyvūnams, tad blogų minčių, be abejo, ir kilti negalėjo.
Gyvūnų, kuriems reikalinga pagalba, buvo žymiai daugiau, nei žmonių, galinčių juos priglausti savo namuose, todėl man teko sunki, tuo metu pati sunkiausia dalia – namai būdavo perpildyti su kaupu ne tik gyvūnų, bet ir nuolatinės rizikos, ir begalinio streso. Stresas, kad jų daug, stresas, kad jie sergantys, ir stresas dėl jų pačių, kada ir kur juos apgyvendinti. Buvo didžiulis atsakomybės jausmas už kiekvieną nelaimingą padarėlį.
Veikla prasidėjo sausio viduryje, o pirmieji konfliktai pradėjo rutuliuotis jau kovo mėnesį – juk visai nedaug laiko pradėjo. Pats nemaloniausias konfliktas kilo, kai susirinkome paskutinį vakarą prieš paduodant dokumentus Gyvūnų globos tarnybos PIFAS registracijai. Štai tada ir reikėjo sustabdyti visą veiklą ir tuojau pat pasukti skirtingais keliais. Tačiau, kai buvo tiek daug padaryta, nesinorėjo viso to gadinti, todėl nurijau nuoskaudas, ir vis dėlto drauge nusprendėme eiti toliau. Be reikalo. Dabar jau suprantu, kad padariau pačią didžiausią klaidą savo gyvenime…
Kuo daugiau bendravome, tuo labiau pažinome vieni kitus. Net negalvojau, kad gali būti tokios skirtingos vertybės, gelbėjant beglobiukus. Paaiškėjo, kad susirinko žmonės su labai skirtingais prioritetais, charakteriais ir vertybėmis, netgi skirtingų tikslų vedini. Veikla nuvargino mus, globojančius namuose, ir pradėjo erzinti tuos, kurie namie ne globojo, bet kėlė begalinius reikalavimus, kurių negalėjome išsyk įgyvendinti. Vis dažniau tekdavo iš savo kolegų išgirsti tokias frazes kaip “baik tempti visus valkatas į namus, rašom projektus, darom didelius pinigus – kai jau turėsime pilnaverčius, pagal europinius standartus pastatytus globos namus, tada ir beglobiais pasirūpinsime”. O mano atsakymas galėjo būti tik vienas, kad pirmiausia turime gerais darbais pagrįsti savo veiklą, o vėliau ir pats Dievas bei žmonės padės. Žinoma, dauguma konfliktų buvo susieta su finansine puse, nes žmonės mūsų veiklai pradėjo aukoti pinigų. Juk gydymas, maitinimas, išlaikymas kainuoja. Štai čia ir sulaukiau pirmųjų priekaištų, kad netinkamai panaudoju paaukotas lėšas. Teko išgirsti įžeidinėjimų ir apkalbų.
Ir vis tiek kasdien ėjome į priekį dideliais drąsiais žingsniais. Susidomėjimas mūsų veikla pradėjo siekti kitus Lietuvos miestus, tačiau niekas net neįsivaizduodavo, kokiomis sąlygomis ir kokiuose namuose buvo gelbėjami tie visi dovanojami gyvūnai. Turėjome vieną vietelę Alytuje, kelis glaudžiančius savanorius Kaune ir daugiausia Vilniuje. Kaip jau rašiau, mano namai ramybės nežinojo – gyvūnėlių juose buvo daugiau negu gali žmogus pajėgti pasirūpinti, bet kitos išeities nebuvo. Organizacijos telefonas buvo paskelbtas per informaciją, o skambučių sulaukdavome tiek, kad kartais bijodavau kelti ragelį, nes žinojau, kad tai pagalbos prašymas, kurio jau nepajėgsiu atlaikyti. Prie viso to nežmoniško darbo taip pat dar pastoviai važiuodavau į gelbėjimo akcijas, kuriose reikėdavo ne tik padėti kokiam nelaimėliui, bet ir sugalvoti, kur jį apgyvendinti. Būdavo ir labai liūdnų istorijų. Tokios vienos istorijos niekad negalėsiu pamiršti.
Visas miestas ruošėsi Kalėdų šventei. Pagaliau ir aš susiruošiau važiuoti i Maximos bazę apsipirkti. Važiuodama prisiminiau, kad prieš porą dienų skambino žmonės, kurie Vilniaus-Kauno autostrados kelkraštyje matė gulintį didelį šunį, bet niekas nedrįso sustoti ir jam padėti. Aš tikėjausi, kad tie patys jį radę žmonės vis dėlto padės. Tačiau mintis, kad kažkur netoliese galbūt vis dar guli vargšas nelaimingasis, man nedavė ramybės. Supratau, kad kalėdiniai stebuklai palauks, o aš vis dėlto nuvažiuosiu pažiūrėti. Neskubėdama važiavau Grigiškių pusėn. Beveik pravažiavusi miestelį, pamačiau gulintį ir apsnigtą didelį kauburėlį. Net abejonės nebuvo, kad tai tas pats gyvūnas, dėl kurio skambino žmonės. Paspaudžiau greičio pedalą, ir iš susijaudinimo pravažiavau man reikalingą apsisukimą. Važiavau, ieškodama sekančio, ir dėl savo žioplumo blioviau kaip mažas vaikas. Teko nuriedėti iki pat Vievio, kad galėčiau apsigręžti ir kuo skubiausiai grįžti. Palikau mašiną kitoje pusėje ir nuskubėjau kauburėlio link. Prie mano kojų gulėjo labai didelis ir stambus šuo. Pasilenkiau paklausyti, ar dar kvėpuoja. Šuniukas dar buvo gyvas, o jo akys žiūrėjo tiesiai man į širdį, maldaudamos pagalbos. Visai bejėgis, sušalęs ir niekam nereikalingas, negalėdamas pajudėti jis gulėjo ant įšalusios žemės ir kentė baisiausius skausmus. Atsiklaupusi valiau nuo jo sniegą ir galvojau, ką man daryti. Man vienai nebuvo įmanoma jį nutempti iki mašinos į kitą kelio pusę. Jaučiausi tokia bejėgė, o kaip tyčia ir oras bjaurus – sniegas, lietus, vėjas, vienu žodžiu viskas, kas tik gali būti blogiausia. Pradėjau stabdyti autostrada lekiančias mašinas. Tikėjausi, kad tikrai kas nors sustos ir padės, bet mašinos važiavo pro šalį, aptėkšdamos šlapiu purvinu sniegu. Taip bėgant laikui niekas nesustojo. Kad kas būtų žinojęs, kaip jaučiausi stovėdama ten ant kelio, tokia vieniša ir bejėgė. Buvo labai skaudu, kad niekas nesustojo, niekaip negalėjau atsistebėti žmonių abejingumu. O gal tiesiog nepravažiavo nė vienas geras žmogus, arba tiesiog pabūgo to vaizdo kelkraštyje? Bandžiau ir mūsų savanoriams prisiskambinti, paprašyti pagalbos, bet kalėdinis įkarštis sutrukdė, tad visiems ne tai galvoje buvo. O kaip tada šalia reikėjo draugo, jo pagalbos… Galiausiai visai praradau viltį ir nusprendžiau pati pamėginti kažką daryti. Nulėkiau į mašiną, atsinešiau pledą. Truputį bijojau šuniuko reakcijos, kaip jis reaguos, kai pradėsiu jį tempti paguldyta. Juk gyvūno nepažįstu, o dėl skausmo, nieko blogo negalvodamas, jis gali tiesiog įkasti. Bet neturėjau pasirinkimo, pasitikėjau Dievo valia ir supratau, kad jei atėjau padėti, reiškia viskas bus gerai. Pavyko man šunytį ant pledo užtraukti, o jis visai neprieštaravo, tik žiūrėjo liūdnomis akimis ir labai labai drebėjo nuo šalčio bei skausmo. Sunkiausia jį buvo nuvilkti iki mašinos. Net pati nesuvokiu, kaip tada aš šunį nutempiau ir įkėliau, tik žinau, kad gulėdamas šiltoje mašinoje jis jautė neišpasakytą palaimą bei viltį, kad greitai bus išgelbėtas. Aš taip pat jaučiausi laiminga. Mes važiavom, kalbėjau su juo ir pasakojau, koks jis nuostabus, kantrus ir geras, kaip jis man padėjo padėti jam. Taip nuvažiavome iki Filaretų veterinarijos klinikos. Tuoj pat mus priėmė kaip skubius klientus, nes jau važiuodama pranešiau, kad atvežu po avarijos sužeistą šunį. Iki paskutinės minutės turėjau viltį, kad jam pavyks išgyventi, kad pasveiks ir viskas bus gerai. Bet po išsamios apžiūros, rentgeno ir visų kitų procedūrų daktaro atsakymas buvo tik vienas, kad jam jokios vilties išgyventi nėra – labai sunkus lūžis ir didelės vidinės kraujosrūvos. Mano draugas gulėjo bejėgis, o aš vos tik spėjusi jam padėti, jau turėjau tuoj pat sutikti su jo užmigdymu. Žiauru ir labai liūdna. Kartais gyvenime būname visiškai bejėgiai ką nors pakeisti, ir nori to ar ne, turi būti tvirtas. Paglosčiau šunelį ir mes tyliai abu atsisveikinome. Žodeliai ,,sudie“ ir ,,atleisk“. Tą dieną galėjau padėti tik tiek. Galbūt, jeigu nebūčiau nuvažiavusi, jis gulėtų sniege kelio pakrašty tol, kol galų gale, kankinamas baisių skausmų, sulauktų mirties… Todėl raminau save, kad tai irgi pagalba, nors ir trumpa. Tai tik viena iš daugelio liūdnų istorijų mano gyvenime. Jau praėjo keli metai, o aš iki šiol visa tai pamenu tarsi būtų įvykę šiandien.
Grįžkime prie tolimesnių įvykių… 2006 metų gegužės mėnesio visuotinis savanorių susirinkimas – tai susirinkimas, kuris eilinį kartą parodė, kad mums visiems tikrai nepakeliui. Po jo gavau pareiškimą, kad trys dalininkės – Brigita Kymantaitė, Vita Girdvainytė ir Diana Savickienė, kuri buvo paskirta valdybos pirmininke, – pareiškė, kad sustabdo savo įgaliojimus valdybos veikloje. Mes, likusieji, per daug neprieštaravome. Jei nutarė išsiskirti, tai tegul taip ir būna. Gal ir teisingas sprendimas, nes jos prie veiklos prisidėjo mažiausiai, o kai buvo sunkiausi momentai – nepasirodė ir neatsiliepė. Užuot buvusios drauge, jos tiesiog ambicingai stebėjo iš šalies ir kritikavo – kaip daryti reikia, kaip nereikia.
Taigi liko tik tie žmonės, kurie aktyviai dirbo nuo pat pirmųjų dienų ir nepabūgo sunkumų. Nors likome be kai kurių narių, ėjome toliau, gelbėjome visus, kas prašė pagalbos. Sulaukę šiltos vasarėlės, nutarėme apgyvendinti gyvūnus sodybėlėje, kurią kažkada kartu su vyru įsigijome poilsiui. Į ją atvyko ir patys pirmieji Pifo globotiniai katinukai, kurie negalėjo susirasti namų – čia jie visam gyvenimui rado prieglobstį, ir dabar dar gyvena.
Taip besidarbuodami sulaukėme rudens. Mūsų organizacija pradėjo daugiau domėtis žiniasklaida, televizija, buvome kviečiami į įvairias laidas. Didelis visuomenės susidomėjimas skatino dirbti toliau. Gyvūnus toliau globojome savo namuose, nes vis dar nebuvo galimybės išsinuomoti patalpas. Tą patį rudenį organizavome didelę talką sodyboje, nutarėme sutvarkyti ir apšiltinti lauko pirtelę, kad ten galėtų glaustis katinukai. Talka buvo puiki , sugužėjo daug savanorių. Kiekvienas rado darbelio, ir kiekvienas įnešė dalelę savo širdies, ruošdami kačiukų namučius. Praėjus kažkuriam laikui po talkos, vėlgi teko išklausyti negražių kalbų, kad išnaudojom liaudį savais tikslais. Juokingos apkalbos, bet pikti žmonės savo emocijas, blogą energiją kartais mėgsta išreikšti būtent taip. O juk ir dabar ten galima pamatyti talkos rezultatus bei pasidžiaugti dėl tų gyvūnėlių, kurie būtent ten atrado savo prieglobstį. Tai nėra kažkas prabangaus, tai kuklu, bet pastatyti keli nedidukai nameliai su apšiltintomis grindimis leidžia sušilti atbėgusiems iš lauko katinukams. Juk žiemą nepakanka vien maistuko, reikia dar ir šilumos sušalusioms letenėlėms.
Kai ėmė artintis laikas dėl dviejų procentų agitacijos, prasidėjo visas romanas. Tuoj pat atsirado dalininkai, kurie buvo pasiruošę išeiti dėl „netinkamos politikos“, ir nors jiems buvo pasiūlyta atsistatydinti, nes savo veiksmais stabdė organizacijos veiklą (kaip ir minėjau, Diana Savickienė buvo valdybos pirmininkė, o įgaliojimų sustabdymas reiškė, kad nebuvo galima išleisti reklaminių lankstinukų, nario pažymėjimo, vizitinių kortelių, nebuvo organizuojama parama bei atliekamos kitos valdybai pavestos funkcijos), ir taip prasidėjo begalinis kasdienis spaudimas. Mes tuo laiku kaip tik išsinuomojome patalpas, kuriose įkūrėme pačią pirmąją prieglaudėlę – norėjosi pagelbėti didesniam gyvūnų kiekiui. Buvo sunku, kai pradėjo atvykti vis daugiau gyvūnėlių su neaiškia praeitimi. Susidūrėme ne tik su džiaugsmu, bet ir su rimtomis ligomis, netektimis. Buvo visko, bet tai lėmė mūsų galimybės. Deja, nuomonės po tokio darbo dar labiau išsiskyrė. O dar atsirado spaudimas iš žmonių, kurie visą veiklos periodą sėdėjo kažkur kitur, nedalyvavo, todėl lengvai buvo įtikinti nebūtais dalykais perimti valdžią nusprendusių dalininkių, kurios ėmėsi gudrios taktikos – apkalbų už akių. Žinoma, jos tam turėjo laiko, nes veiklos nevykdė, o likusiems keliems žmonėms nebuvo kada žaisti šių žaidimų, nes kasdien dirbo tiesiogiai su gyvūnais ir svetaine. Tikrųjų gelbėtojų komanda pagaliau neišlaikė viso to, tad palikę viską, ką turėjo, išskyrus savo pačių darbu sukurtą svetainę www.pifas.lt, išėjo kurti naujos organizacijos. Ją pavadinome “Vilniaus Pifu”.
Tiesa, taip pat liko mano asmeninio telefono numeris 8-600 39525, kuris visąlaik buvo skelbiamas svetainėje kaip pagrindinis, kuriuo žmonės galėjo skambinti dėl gyvūnų. Vis dėlto vieną dieną, netrukus po pasišalinimo iš GGT Pifas veiklos, ragelyje išgirdau, kad numeris neaptarnaujamas. Pasirodo, GGT “Pifo” direktore vietoje manęs paskirtoji Brigita Kymantaitė kreipėsi į ryšio operatorių, kad pamesta įstaigai priklausanti telefono kortelė ir reikia išduoti naują. Operatoriai nesutikrino visų duomenų ir nepastebėjo, kad šis numeris buvo registruotas ne įstaigos vardu, bet mano asmeniniu. Tik pakėlus jų atstovybėje triukšmą, jie sugebėjo grąžinti numerio veikimą senesnei kortelei. Vėliau paaiškėjo, kad Brigita Kymantaitė šį numerį jau buvo atspausdinusi ir išplatinusi ant savo vizitinės kortelės. Vėlgi sulaukiau jos skambučio su daugybe necenzūrinių žodžių, grasinimų ir reikalavimų atsisakyti telefono numerio, kuris jau nuo senų laikų, dar net kai Pifo nebuvo, tarnavo kaip mano asmeninis numeris. Tada ir pagalvojau – kodėl dar ji nepareikalavo mano namų? Juk būtent juose buvo 95 proc. veiklos, susijusios su gyvūnų globos tarnyba!
Po visų skilimų, sunkių darbų ir viso kito, mano sveikata ir nervai neišlaikė. Visos tuo metu lydėjusios išdavystės pakirto mano dvasią, nulinko rankos. Atėjo metas, kai nieko negalėjau daryti. Tik tada supratau, kas tai yra gili depresija tikrąja to žodžio prasme. Aš ja ir susirgau. Šalia neliko draugų, palaikymo ir jokio atramos taško. Atrodė, kad visas pasaulis staiga nusisuko. Tie žmonės, kurie buvo šalia, tiesiog nuėjo kitais keliais, o aš pajutau, kad likau viena su savo visais išgyvenimais, siekiais ir veikla. Tuo metu manęs nesuprato ir mano bendražygiai, nes išgyvenau daug netekčių. Beglobiukai, atkeliavę iš gatvės, dažniausiai visi sirgo. O jei serga, tai pasekmės būna dažniausiai liūdnos. Greitai gali susirgti ir kiti. Todėl daugumai atrodė, kad netinkamai dirbu. Sulaukiau daug kritikos, kol pagaliau išėjau, kaip dabar sakau – užtarnauto poilsio. Pagaliau galėjau daugiau laiko paskirti šeimai ir jos išsaugojimui.
Vis dėlto labai trūko to, kas buvo pradėta. Jaučiau, kad neišnaudoju savo potencialo. Neilgai trukus vėl pradėjau savarankiškai gelbėti gyvūnus ir telefonas nenustojo kaisti nuo skambučių. Jaučiau, kad dar turiu savyje jėgų. Tuo metu daug padėjo mano vyras. Jis vienintelis suprato, kad dabar jau ir man pačiai reikia palaikymo, todėl leido toliau padėti tiems, kam to reikėjo. Namuose gyvūnėlių buvo jau nedaug, bet vis tiek vienas po kito rasdavo prieglobstį. Atėjus vasarai, galėjau nelaimėliams padėti žymiai daugiau. O jau pailsėjus ir sulaukus rudens, įsijungiau vėl į taip širdžiai mielą veiklą. Kadangi šiuo metu su buvusia “Vilniaus Pifo” (dabartine “Lesės”) organizacija toliau esame kolegos bei draugai, nenorėčiau rašyti, kas išskyrė mūsų kelius. Tiesiog vėlgi nesutapo kai kurios mintys ir siekiai. Gal aš pati esu nelabai lengvo charakterio žmogus? Gal kartais reiktų daugiau susimąstyti, ką ir kaip pakeisti šiame gyvenime? Bet džiaugiuosi, kad vis dėlto susitaikėme ir vėl esame artimi – tai labai svarbu, jeigu norime toliau bendradarbiauti. Tiesiog būtina teisingai įvertinti savo klaidas ir sugebėti jas ištaisyti.
Kai 2008 m. įkūriau trečiąją Pifo vardu pavadintą organizaciją „Pifas.lt“, pagaliau galėjau laisvai dirbti ir daryti tai, kas širdžiai miela. Man daugiau nereikėjo jaudintis, ar „teisingai“ gelbėju gyvūną, ar apskritai reikia jį gelbėti, ar reikia kažką daryti kitaip. Aš pagaliau galėjau visą dėmesį skirti tikriems beglobiams, tikriems ligoniams. Iki šiol didesnis prioritetas būdavo padėti dar sveikiems naminiams gyvūnams, bet mano tikrasis pašaukimas – padėti gyvūnui, kuriam pagalbos daugiau niekas ir nesuteiks. Todėl tada, kai prasidėjo trečiojo “Pifo” gyvavimo sezonas, į mano komandą pradėjo rinktis žmonės, kuriems buvo priimtina mano veikla ir prioritetai, sutapo vertybės ir siekiai.
„Pifas.lt“ veiklą pradėjome vėl nuo visiško nulio, neturėdami nei vieno cento. Bet vėlgi su Dievo pagalba gelbėjome gyvūnus, nežiūrėdami į jokius sunkumus. Tiesiog reikėjo drąsos, begalinio atsidavimo ir noro padėti tiems, kam tuo momentu labiausiai reikėjo. Pradžia buvo labai sunki – be pinigų, be įrangos, bet tikėjimas nugalėjo viską. O sulaukus labai šilto pavasario ir Jūsų visų paramos, mes pradėjome stotis ant kojų. Štai iki ko priėjome po ilgų išbandymo metų. Jūs jau visi žinote, kad šiandien stovi namelis, kuriame gyvena mūsų globotiniai, o netrukus kieme bus pastatyta ir didesnė prieglauda. Per metus laiko išgelbėta daugiau negu 700 gyvūnų, o jau greitai skaičiuosim ir antruosius, ne ką mažiau rezultatyvius metus. Dauguma iš išgelbėtų gyvūnų buvo „nurašyti“, bet vis dėlto surado kitą likimą. Jie gyvena su naujais šeimininkais, o svarbiausia, kad yra mylimi.
Nepatenkinti šioje istorijoje liko tik tie, kas taip stipriai kovojo dėl valdžios Gyvūnų globos tarnyboje „Pifas“. Jiems neužteko to, kad jiems buvo paliktas visas įdirbis ir gauta parama, kurią jie galėjo toliau naudoti kaip tik norėdami. Jie užsimanė dar ir interneto svetainės www.pifas.lt, į kurią tiek daug įdėjome savo darbo. Negavę jos šantažo ir grasinimų mano vaikų gerove būdu, GGT Pifo dalininkės pagaliau suprato, kad reikia pasikliauti teisingumu. Buvo kreiptasi ir į policiją, ir į prokuratūrą dėl neva mano padarytų nusikaltimų, tačiau šios institucijos nusikalstamos veiklos neįžvelgė. Metus laiko naujoje gyvūnų globos tarnybos „Pifas“ svetainėje buvo viešai publikuojami kaltinimai kitiems Pifams ir man asmeniškai, kol oficialiai nenusiuntėme rašto, kad jei ir toliau tai tęsis, būsime priversti kreiptis į teismą dėl šmeižto (http://sos-gyvunai.lt/news/pranesimai/1809/). Tuomet Gyvūnų globos tarnyba Pifas užregistravo Pifo vardą kaip prekinį ženklą, ir padavė į teismą „Vilniaus Pifą“ ir „Pifas.lt“, reikalaudami, kad būtų uždrausta šioms organizacijoms naudoti Pifo vardą tiek organizacijų, tiek svetainių pavadinimuose bet kokiais linksniais. Matytumėte jūs, kaip kruopščiai šie žmonės parengė šūsnius dokumentų!..
Pifo vardas prarado savo taurumą. Jis tapo valkiojamas kieno tik panorėjus ir suteptas daugybe negražių kivirčų, kaltinimų ir poelgių. Supratau, kad mano buvusio augintinio Pifo atminimas turi išlikti šviesus ir skaidrus – toks jis mano širdyje ir yra, netgi atsisakius šį vardą naudoti savo veikloje. Jau be skausmo atsisveikinau su Pifo pavadinimu – ne dėl reikalavimų, o dėl to, kad Pifo vardas tapo suteptas kitų žmonių neapykantos ir beprasmių kovų. Būtent todėl nuo šių metų birželio mėnesio „Pifas.lt“ tapo „SOS gyvūnais“.
Tačiau ir čia istorija dar nesibaigia. Teismas spalio 16 d. paskelbė nuosprendį, kad www.pifas.lt svetainės registracija mano vyro vardu turi būti panaikinta, tačiau Gyvūnų globos tarnybą „Pifas“ atstovaujanti advokatų kontora triumfuodama išplatino spaudoje pranešimą, neva buvo patenkintas jų ieškinys uždrausti kitoms organizacijoms naudoti Pifo vardą „Iš trijų Pifų teismas paliko vieną“. Iš tiesų teismas šią ieškinio dalį nutraukė, ir tokio sprendimo nebuvo. Taip pat teismas priteisė sumokėti visoms patrauktoms atsakomybėn pusėms po 700 Lt GGT „Pifo“ advokatų darbui apmokėti – iš viso 2800 Lt.
Pranešime spaudai taip pat buvo išplatinta žinia, kad jau netrukus www.pifas.lt svetainė vėl priklausys Gyvūnų globos tarnybai „Pifas“, bet advokatas matyt „pamiršo“, kad teismo sprendimas įsigalioja tik praėjus 30 dienų nuo jo paskelbimo, jeigu nebus gauta apeliacija.
Žinau, kad mūsų gynyboje buvo daug spragų, dėl kurių dabar jau vėlu apgailestauti. Vienintelė išeitis – kreiptis į Apeliacinį teismą. Tai nėra principo reikalas, nes abu vėliau sukurti Pifai jau seniai pakeitė pavadinimus. Tai yra mano garbės reikalas, nes nenoriu, kad kiti žmonės būtų kvailinami pinigų ištroškusių asmenų sukurtomis istorijomis apie mane. Nežmoniškai gaila, kad dėl absurdiškų kaltinimų ir ambicijų gaištamas toks brangus laikas bei pinigai, kurie galėtų tiesiog padėti išgelbėti dar ne vieną beglobį gyvūną.
Unique visitors to post: 605